Iškilios asmenybės

Stanislovas Pijus Rimkus
Kun. Stanislovas Pijus Rimkus -1
Viešpats Dievas leido jam paaukoti savo gyvybę vardan tikėjimo skleidimo Katalikų Bažnyčioje.
„Stanislovas Pijus Rimkus gimė 1912 m. sausio 15 d. Kvėdarnos parapijoje Pašlynio vienkiemyje. Septynerių neteko tėvo, motina su penkiais vaikais sunkiai vertėsi. Viena viltis buvo motinos brolis, ketinęs paremti vaikus, sieksiančius mokslo. Pirmiausia mokėsi Kvėdarnos pradinėje mokykloje, kuri nuo namų buvo už 12 kilometrų. Vėliau motina nuvežė į Rietavo progimnaziją ir ten dirbo mokyklos valytoja, kad gautų vaikams kambarėlį. Čia Stanislovas Pijus dalyvavo skautų organizacijoje, jos nuostatos įaugo į jaunuolio dvasią, tapo jo gyvenimo kasdienybe. Mokydamiesi Rietavo, o vėliau ir Švėkšnos gimnazijose, su broliu Antanu leido moksleiviams laikraštėlį „Saulutės spinduliai“.
Jauniems moksleiviams didelę įtaką darė mokytojai J. Sipavičius ir O. Norušytė. Nuolat jausdami materialinius trūkumus, barami už mokesčio nesumokėjimą, nes dėdė ne visada atsiminė savo pažadą, Stanislovas-Pijus ir jo brolis Antanas atkakliai siekė mokslo šviesos. Šių didelių pastangų nuostabus vaisius buvo jauno kunigo Stanislovo Pijaus Rimkaus primicijos 1936 m. birželio 21 d.
Savo tėviškėje Stanislovas Pijus Rimkus įsteigė „Pavasario“ organizaciją, rengė susirinkimus, gegužines, minėjimus, kurių metu vyko improvizuoti vaidinimai. Tai buvo pirmieji žygiai nešti į visuomenę gėrį ir tiesą. Ši veikla ypač išsiplėtė, jam pradėjus dirbti Kražių vikaru. Be pastoracinio darbo, jis siekė diegti parapijiečiams patriotiškumą, tėvynės meilę. Čia įsteigė kraštotyros muziejų ir, pasitelkęs brolį Antaną, ėmė leisti laikraštį „Kražių aidai“, rinko atsiminimus apie Kražių skerdynes ir juos naudojo savo įkurtame liaudies universitete. Su jaunimo „Pavasario“ organizacija ir šauliais organizavo kongresėlius, kurie vyko su gyvaisiais paveikslais bei teatralizuotomis eisenomis į gegužinės vietą. Gegužinės vykdavo Medžiokalnyje. Tokių kongresėlių iškilmėse dalyvaudavo Pupų dėdė, prof. J. Eretas, generolas Raštikis.
Kokios būdavo šviesios dienos vaikams, kai Stanislovas Pijus Rimkus atvažiuodavo dviračiu į tikybos pamokas mokykloje! Tuoj jį apsupdavo džiūgaujančių kaimo vaikų pulkas. Mokydamas vaikus tikėjimo tiesų, jis atkreipdavo dėmesį į netvarką sodybose, apsileidimą, vaikų elgesį pakeliui į mokyklą. Bendradarbiaudamas su vyresniaisiais, visada užvesdavo dainą, nuo dainų, pasak Antano, banguodavo visa žemė.
Ėjo 1940-ieji metai – netikrumo, baimės, pirmosios pažinties su okupantais metai. Pirma netikėta žinia kražiškiams buvo jų vikaro, dirbusio vos 4 metus Kražiuose, areštas. 1940 m. rugpjūčio mėn. 6 d. pavakare Raseinių saugumo darbuotojai išvežė vikarą Stanislovą Pijų Rimkų ir uždarė Raseinių kalėjime. Niekas nesuvokė, už ką. Visiems tada buvo nesuprantama, kad kunigas, artimai bendravęs su parapijiečiais, juos švietęs, skatinęs dvasiškai tobulėti, ieškoti tiesos, būtų liaudies priešas.
Kražiškė Barkauskaitė rašo: „Žinia, kad kunigas suimtas, juodu aidu nuplaukė per visą parapiją, žmonės kalbėjo apie išdaviką, bet ar jų reikėjo – jie atvirai sėdėjo valdžios kėdėse. Ta mažutė saujelė pačių tamsiausių sluoksnių keliaklupstom puolė tarnauti užplūdusiai jėgai, plėšė, draskė, naikino viską, kas tik buvo šviesesnio ir doresnio“.
Visi pradėjo aptarinėti, dėl ko vikaras suimtas. Prisiminta choristų repeticija prieš atlaidus. Po repeticijos šnekant apie dabartinę padėtį, atėjo ir vikaras. Jis paragino būti arčiau Eucharistijos ir pacitavo iš knygos Stalino žodžius, kad kovojant su religija reikia ne ginkluotos kovos, o pamažu ją spausti ir sunaikinti. Ši repeticija buvo pavadinta slaptu susirinkimu. Tai buvo pretekstas jį suimti ir apkaltinti. Žmonės rinko parašus, siekdami teisybės. Bet parašai tapo jo kaltės įrodymu. Juo daugiau parašų, juo didesniu valdžios priešu jis virto. Dėl to negelbėjo net 1000 surinktų parašų.
Su Stanislovo Pijaus Rimkaus byla buvo galima susipažinti, tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Skaitome tardytojo kaltinimą: „…Kas kovoja prieš ateizmą, tas kovoja ir prieš komunizmą“. Čia sakoma, kad apklausta 10 žmonių, bet įsegta tik trijų, matyt, okupantui palankiausių liudytojų parodymai.
Iš Raseinių jį su kitais 44 kaliniais per Panevėžį ir Daugpilį išvežė į Orenburgo sritį, Sol Ilecko kalėjimą. Kelionėje jis visus drąsino, sakydamas, kad jie Tėvynei niekuo nenusikaltę, ir jeigu tektų žūti, tai jų mirtis nebūsianti betikslė. Kartu važiavusieji pasakoja, kad kun. Stanislovą Pijų Rimkų su kruvina nugara teko iškelti iš vagono, nes jis buvęs pasodintas prie varžto, kuris pradūręs gilią žaizdą.
Orenburge (tada Čkalovas) kun. Stanislovas Pijus Rimkus buvo nuteistas už veiklą su kontrevoliucinėmis „Pavasario“ ir tretininkų organizacijomis 10 m. kalėti ir 5 m. tremties. Kun. Stanislovas Pijus Rimkus, ieškodamas tiesos, rašė apeliacinį skundą ir aiškino, kas buvo pavasarininkai ir tretininkai, prašė pridėti prie bylos visų apklaustųjų parodymus, priminė, kad jo kilmė – ne iš buožių, kaip rašoma kaltinimuose.
Kitas teismo posėdis, vykęs 1942 m. sausio 19 d., nuteisė aukščiausia bausme – sušaudyti. Nuosprendyje teismas paliko galimybę rašyti kasacinį skundą. Kun. Stanislovas Pijus Rimkus, matyt, norėjo įrodyti savo nekaltumą ir rašė antrą kasacinį skundą, aiškindamas, kad tretininkai – maldos brolija, prašė palikti gyvą. Deja, Aukščiausias teismas patvirtino Čkalovo srities teismo nuosprendį… Nuosprendis pasirašytas 1942 m. gegužės 10 d., o iš mirties liudijimo matyti, kad įvykdytas gegužės 20 d.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu Stanislovas Pijus Rimkus pripažintas Laisvės kovų dalyviu. 2006 m. birželio 7 d. Respublikos prezidentas V. Adamkus Stanislovą Pijų Rimkų apdovanojo Vyčio Kryžiaus Ordinu (po mirties).“ [Bičiulis, http://www.biciulis.net/?p=428].
Kankinys kunigas Stanislovas Pijus Rimkus savosios gyvybės aukos jėga gali daug žmonėms padėti. Bet reikia tik vieno: kreiptis į jį ir prašyti jo užtarimo… „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ [Mt 20,28]. Šis kunigas – tikras Jėzaus sekėjas; jis pasielgė taip, kaip jo Mokytojas.
kkSPRimkui_ stogastulpis_ Kraziai -2

kkSPRimkui_ stogastulpis_ Kraziai -1

Atminimas gimtajame Paslynes km.

kkSPRimkui_ stogastulpis_ Kraziai -3

Mečislovas Jurevičius
Mecislovas Jurevicius
Mečislovas Jurevičius gimė 1927 m. spalio 29 d. Šakynos valsčiaus Mimaičių kaimo ūkininkų šeimoje (Šiaulių apskritis), mirė 1999 m. lapkričio 13 d. Šiauliuose. Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas. Uolus tikėjimo gynėjas sovietmečiu.
Šeima: žmona Emilija, dukra Angelė, sūnus Jonas.
Būdamas 17 metų, įstojo (1944) į Kęstučio apygardos partizanų gretas. „Amerikos balsui“ pradėjus skelbti apie galimą Lietuvos išlaisvinamąjį karą, gavo užduotį pasitraukti iš būrio, kad, tarnaudamas sovietinėje armijoje, agituotų karius karo atveju pereiti išlaisvintojų pusėn. 1945 m. legalizavosi. 1948 m. pašauktas į sovietinę kariuomenę. 1950 m. gegužės mėn. suimtas ir apkaltintas antisovietine propaganda – pasisakymais prieš žemės ūkio kolektyvizaciją, gandų apie greitą SSRS–JAV karą skleidimu ir kt. Karo tribunolo nuteistas 25 metams lagerio. Iki 1956 m. kalintas Džezkazgano lageryje. Po Stalino mirties bausmė sumažinta. 1956 m. M. Jurevičius buvo paleistas. Į Lietuvą grįžo 1958 m. Dirbo eiliniu darbininku.
Į disidentinę veiklą M. Jurevičius įsitraukė 1972 m., pradėdamas platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Priklausė Eucharistijos bičiulių būreliui, organizavo jaunimo eitynes į Kryžių kalną, į atlaidus Šiluvoje. Iki 1976 m. Kryžių kalne per 5 antpuolius buvo sunaikinta per 6000 kryžių, dažnai nebepaliekant nė vieno, tačiau Eucharistijos bičiulių ir ypač M. Jurevičiaus pastangomis, nežiūrint stropios KGB priežiūros, atsirasdavo nauji, nors ir kelioms valandoms.
Eucharistijos bičiuliai studijavo religinę literatūrą, meldėsi, domėjosi krašto istorija, tautinių tradicijų išlaikymu, platino religinę literatūrą.
Už tokią veiklą M. Jurevičių aršiai puolė komunistinė spauda. 1975 m. atleistas iš darbo Aklųjų kombinate. Oficialiai – „už pravaikštas“, nes atsisakė dirbti katalikams privalomų religinių švenčių dienomis ir prašė administracijos leidimo atidirbti šeštadieniais arba atostogų metu. Vengdamas persekiojimo „už veltėdžiavimą“, 1977 m. pradėjo dirbti Žarėnų-Latvelių bažnyčios zakristijonu.
M. Jurevičius kartu su Eucharistijos bičiuliais dalyvavo ne vieno disidento teisme, pasirašė daugelį dokumentų dėl tikinčiųjų teisių pažeidinėjimo, platino pogrindžio leidinius. 1975 m. pabaigoje bandė patekti į Lietuvos SSR Aukščiausiąjį teismą, kur vyko S. Kovaliovo teismas, tačiau prie teismo rūmų buvo sulaikytas ir nuvežtas į KGB apklausti. Dėl savo veiklos ne kartą buvo tardomas, jo bute atliekamos kratos.
1979 m. vasarą M. Jurevičius pasirašė „1945-ių pabaltijiečių memorandumą“. Kaip LHG narys pasirašė protestus dėl A. Terlecko, J. Sasnausko, T. Velikanovos, V. Skuodžio, G. Iešmanto ir P. Pečeliūno suėmimo, akademiko A. Sacharovo ištrėmimo į Gorkį, dėl vokiečių diskriminavimo Lietuvoje ir kt. žmogaus teisių pažeidimų. 1979 m. M. Jurevičius parėmė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentą Nr. 12, adresuotą UNESCO organizacijai. 1981 m. vasarį su kitais Helsinkio grupės nariais pasirašė protestą, adresuotą LSSR prokurorui, dėl P. Cidziko uždarymo psichiatrinėje ligoninėje. Pasirašė ir daugelį kitų protestų, pareiškimų, dokumentų.
Sovietinio saugumo pareigūnų ne kartą sulaikytas, tardytas. 1981 m. kovo 25 d. po eilinės kratos suimtas. 1981 m. birželio 25–26 d. Vilniuje Aukščiausiasis teismas „išnagrinėjo“ M. Jurevičiaus baudžiamąją bylą. Nuteistas 3 metams pataisos darbų Permės griežto režimo lageryje. Apkaltintas už tai, kad 1979 m. liepos 27 d. organizavo ir vadovavo procesijai iš Meškuičių į Kryžių kalną (dalyvavo apie 500 žmonių), 1979 m. rugpjūčio 26 d. organizavo maldininkų eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą (dalyvavo apie 1000 žmonių), 1980 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavo tikinčiųjų procesijoje iš Tytuvėnų į Šiluvą. Motyvuota tuo, kad minėtos eisenos buvo nelegalios, „trukdė eismui“ ir buvo pažeista „viešoji tvarka“. „Tikėjimas stipresnis už teismus“ – šia fraze galima apibendrinti M. Jurevičiaus kalbą, pasakytą aukščiau minėtame teisme.
„– Visos mūsų maldininkų eisenos – už lietuvių tautos blaivybę ir dorą. Ėjo daug jaunimo ir vaikų. O jeigu visas jaunimas tikėtų į Dievą, Lietuvoje būtų mažiau žmogžudysčių, paleistuvavimo ir girtuoklystės. Aš labai džiaugiuos, kad mane laikote vienu iš organizatorių. Man tai didelė garbė paprastam darbininkui, baigusiam 4 klases. Jūs logiškai pagalvokite, argi įmanoma suorganizuoti tūkstantinę žmonių minią iš visos Lietuvos, jeigu niekas eiti nenorės. Čia žmonės ėjo savo noru, rizikuodami, kad gali būti už tai teisiami. O pažiūrėkime, kas eina į Gegužės 1-osios demonstraciją: saujelė komunistų ir visi kiti, kuriems grasinama administracinėmis baudomis, jei nedalyvaus demonstracijoje.
– Jūs mane teisiate už religiją, ačiū jums, nes tai tik rodo, kad anksčiau tokių eisenų nebuvo. Jūs net kryžiaus bijote: tai liudija ne kartą griaunamas Kryžių kalnas. Kryžių kalnas nuo 1904 metų puošiamas kryžiais. Jų nei caras negriovė, nei fašistai. Lietuviai pagonys nuo senų laikų čia aukas aukodavo, o kai atėjo rusai, viską nuvertė ir ne kartą, bet Kryžių kalnas vis tiek stovi, ir kryžių daugėja. Kryžių kalno griovimas man tik davė impulsą dar labiau tikėti. Aš pirmą kryžių nešiau naktį. Jis egzistavo tik 2 val. ir buvo nuverstas. Paskui nešiau jau dieną nieko nebijodamas. Ir pamatysite, kad dar išaugs ne vienas kryžius, ir ne vieną kartą eis į Šiluvą žmonių minios, nors aš, kaip organizatorius, būsiu už grotų. Ir aš sakau jums: jei grįšiu gyvas, aš vis tiek ėjau ir eisiu!
– Jūs mane teisiate už religiją, ačiū jums! Ir aš prašau teisėją nemažinti man bausmės, o duoti 3 metus griežto režimo kolonijoje, kaip prašė prokuroras. Nors ši bausmė man lygi mirčiai, mano sveikata labai pablogėjo, aš džiaugiuosi, kad už tai esu teisiamas…
– Aš jums nekeršysiu, o melsiuosi už jus, kad jūsų vaikai nenueitų blogu keliu. Aš pasiruošęs kentėti už tai, kad visi žmonės pradėtų tikėti į Dievą ir kad mano teismas atvertų akis ne vienam bedieviui.“ (M. Jurevičius).
1984 m. M. Jurevičius iš įkalinimo vietos paleistas. Grįžęs toliau dalyvavo neginkluotame pasipriešinime, platino pogrindžio leidinius.
Silpnos sveikatos, sunkiai vaikštantis, o vėliau ir invalido vežimėlyje sėdintis M. Jurevičius Nepriklausomoje Lietuvoje praktiškai buvo įkalintas savo bute. Apie patirtas skriaudas pasakodavo be pykčio, nuoskaudų ar susierzinimo.
Jis savo likimą priėmė kaip Dievo tik jam skirtą. Ant Tikėjimo ir Tėvynės aukuro sudėjo ne tik savo, bet ir artimųjų gyvenimus. Kai M. Jurevičius pirmą sykį grįžo iš lagerio, dukrai Angelei buvo 8-eri. „Man buvo labai neįprasta, kad tai buvo mano tėtis. Reikėjo daug laiko prie to priprasti. Bet man jis padovanojo tikėjimą ir meilę Tėvynei. Jis visą gyvenimą paaukojo Dievui ir tėvynei. Buvo labai dvasingas, protingas ir bebaimis. Eidavo tiesiai į ugnį. Bandydavome su mama atkalbėti nuo pavojingų sprendimų“ (Iš dukros Angelės prisiminimų).
Lageriai palaužė M. Jurevičiaus sveikatą. Mirė sulaukęs 72 metų – 1999 m. lapkričio 13 d. Palaidotas Šiaulių Ginkūnų kapinėse.
1975 m. M. Jurevičius asmeniškai raštu buvo gavęs Popiežiaus Jono XXIII ir 1990 m. Popiežiaus Jono Pauliaus II Ypatinguosius Apaštališkuosius Palaiminimus. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius).
Pas jį lankėsi Amerikos, Belgijos, Suomijos, Lenkijos žurnalistai. Apie jį sukurta keletas filmų, transliuotų per Suomijos, Belgijos, Lenkijos televizijas. Vienas pirmųjų paskirto į Šiaulius J. E. vyskupo Eugenijaus Bartulio vizitų buvo pas Mečislovą Jurevičių.
Jurevičius anūke Kristina_1998

M. Jurevičius deš ir Ant.Terleckas kair._ 1978

M.Jurevičius 3-ias iš kairės

Mečislovas Jurevicius

Kankinys kunigas Kostas Daukantas

4- Kank.kun. Kostas Daukantas_ 1941

Kankinys kunigas Kostas Daukantas
gimė1896-10-10,
kunigu įšventintas 1925-06-14,
nukankintas 1941 ar 1942 m. Osvencime

Biografijos faktai nuo gimimo iki Antrojo pasaulinio karo

Gimė 1896-10- 10 d. Patumšalių vienkiemyje, Telšių rajone.
1919 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1925-06-14 d.
Nuo 1925 m. dirbo vikaru Šiauliuose. Nuo 1928 m. – Šiaulių karo kapelionas. 1931–1933 m. administratorius ir kebonas Kurtuvėnuose.
Nuo 1934 m. dirbo Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, klebonu, mokyklos kapelionu. Kunigas turėjo sukaupęs apie 3000 knygų biblioteką, kuria Šiauliuose galėjo naudotis pažįstami miestiečiai.
Nuo 1938 m. pėstininkų pulko Varniuose vicekapelionas.

Die Vernichtungslager , arba Naikinimo lageris

Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, kunigas-karo kapelionas K. Daukantas pasitraukė į Vokietiją. Vėliau persikėlė į vokiečių aneksuotą Lenkiją.
Nacių šnipai susekė, kad kun. K. Daukantas žydui Aleksandui Kamberiui išrašė fiktyvius gimimo metrikus Aleksandro Kvedaro vardu (Aktą patvirtinantis dokumentas saugomas Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje). Šis poelgis – žiaurumų bedugnės akivaizdoje atsidūrusio dvasininko humanistinis žvilgsnis į kito žmogaus kančią, bet tai kartu ir pradžia jo paties tragedijos, kurios nė nesvarstė ryždamasis padėti A. Kamberiui. Tai rodo, kad kun. K. Daukanto širdis buvo skirta meilei, kad jos neįveikė numanomos grėsmės ir baimės, nes atrama žemiškajam gelbėtojui buvo Gerasis Dievas.
Gestapininkai kunigą deportavo į Osvencimą (vok. Aušvicą) – didžiausią nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklą, įkurtą Lenkijoje. Taip prasidėjo labai skausminga kunigo, dar nė 50-ies metų neturinčio, gyvenimo dalis.
Neturime autentiškų liudijimų – kun. K. Daukanto laiškų ar kartu su juo kalėjusių asmenų prisiminimų apie santykius ir galimus pokalbius su kitais belaisviais tikėjimo į Dievą temomis, apie tiesiogines kalinio patirtis ir išgyvenimus, tad negalime faktais pagrįsti jo būsenos heroizmo tyloje ir nuostatų, atsidūrus hitlerininkų sukurtoje nužmoginimo sistemoje, peržengiančioje normalios psichikos ribas.
Reikia manyti, kad kun. K. Daukantas buvo nukreiptas į pirmąjį (Aušvicas I) koncentracijos lagerį. Į jį karo pradžioje buvo atvežti lenkų politiniai kaliniai, sovietų karo belaisviai, kunigai, čigonai, dalis žydų. (Antrasis lageris – Aušvicas II su įrengtomis specialiomis kameromis ir krematoriumais buvo skirtas Zyklon B dujomis mirčiai pasmerktų kalinių greitam naikinimui ir lavonų deginimui, o Aušvicas III – tai priverstinio darbo stovykla vieno koncerno gamykloje).

Aušvicas I – pragaras žemėje

Remiantis memuarų medžiaga, ne vienas, kuriam pavyko sulaukti karo pabaigos ir būti išvaduotam, taip apibūdina klaikias kančias, iškęstas Aušvice I (žr. www.delfi.lt). Tapačiai jį įvardija ir Balys Sruoga „Dievų miške“ (1976, p. 9): „ … čia įsikūrė pragaras, kurį okupavo SS vyrai, senuosius velnius į karcerį susodinę, patys užimdami jų vietas“.
Žemiau pateikiama iš autentiškų šaltinių surinkta ir maksimaliai apibendrinta informacija – būtinas kontekstas neišmatuojamam kun. K. Daukanto aukos ir kančios dydžiui apibūdinti jo kankinystės aspektu.
Traukiniais atgabenti žmonės buvo suskirstomi į darbingųjų ir mirčiai pasmerktųjų grupes. Pirmieji patekdavo į iš lentų sukaltus barakus su žiurkių pragraužtais plyšiais. Abiejose ilgo barako pusėse triaukščiai gultai, ant kurių purvini čiužiniai su drožlių nuotrupomis ar jau susitrynusiais šiaudais. Kiekvienas gultas skirtas keliems kaliniams, kurių barake būdavo po 1000. „Guldo ant šono. Gulintis ant nugaros per daug vietos užimtų. Valdžia tvarką daro: prižiūri, kad vienas prie kito prisispaudęs gulėtų. Kas keturiems vyrams išduodama viena antklodžiukė, sudriskusi tokia, skylėta“ (B. Sruoga, p. 63).
Išilgai barako iš plytų sumūryta krosnis su durelėmis iš šonų. Deja, ją kūrendavo kelis sykius per metus. Patalpų temperatūra šaltesniu laiku žemiau nulio (1940–1941 metais žiemos šalčiai buvę baisūs). Tad visur tvyrojo kraują stingdantis šaltis, persismelkiantis iki kaulų.
Mėlynruožiai katorgininkų švarkučiai ir tokios pat kelnės, medvilninės su mediena, daugumai kalinių buvo arba per maži, arba per dideli. Visi nudriskę ir purvini: drabužių niekas per visą kalinimo laiką nekeisdavo. Pirmą dieną atvežtų kalinių kūnus ištepdavo dezinfekuojančiu, deginančiai odą graužiančiu tirpalu. Tos procedūros turėdavo pakakti iki gyvos galvos. Tiesa, kaliniai dar būdavo risčia pro dušą pravaromi pagal esesininkų nuotaiką apipilant tai lediniu šaltu, tai plikinančiai karštu vandeniu. Ne visi ir sušlapti suspėdavo. Taip spręstos higienos problemos.
Sutryptos klumpės ant basų kojų, metalinis dubenėlis, šaukštas ir puodelis – tai viskas, ką gaudavo gyvenimui kiekvienas. Parai labai liesos sriubos norma ir vienas arba du gabalėliai duonos. Nuolatinis badavimas, sunkus, po 12 valandų per dieną trunkantis darbas ir negydomos ligos – svarbiausioji kalinių didelio mirtingumo priežastis.
Dvasinė kančia, esesininkų šūkavimai ir patyčios, numeriai ir ženklai vietoje konkretaus žmogaus (pagal tuos prie švarko ir kelnių prisiūtus ženklus kaliniai buvo grupuojami), visų teisių atėmimas lydėjo kiekvieną kalinį, žinoma, ir kunigą K. Daukantą, nuo pirmųjų dienų. Beveik visi dvasininkai buvo priskirti politiniams kaliniams, kurių skiriamoji žymė – raudonas trikampis.
Be to, kaliniai fiziškai ir psichologiškai kentėdavo dėl egzekucijų. Prižiūrėtojų funkcijos buvo perduotos vokiečių kriminaliniams nusikaltėliams. B. Sruoga (p. 87) rašo: „Kapo, atsieit, darbo prižiūrėtojo, pareigoms prie mūsų buvo pristatytas vokietukas Zauteris (Sauter). Tasai Zauteris Vokietijoje jau buvo septyniolika kartų teistas ir baustas už vaikų kankinimą. Už tokius darbus buvo jis ir į lagerį uždarytas, o lagerio vyresnybė padarė jį mūsų viršininku darbo metui“. Esant tokiems prižiūrėtojams, net ir menkiausias stovyklos tvarkos pažeidimas kaliniui tapdavo siaubingo kankinimo priežastimi. Bausmės vykdytos „stovimose kamerose“ (1,5 m2; į jas nakčiai sukišdavo stačiomis 4 kalinius, o rytą varydavo dirbti stebint darbo našumą), „marinimo badu kamerose“ (čia patekusiems neduodavo nei maisto, nei vandens; taip laikydavo, kol uždarytieji mirdavo), „tamsiosiose kamerose“ (būrį kalinių uždarydavo aklinose patalpose storomis durimis ir palikdavo laipsniškam dusimui, kol iškvėpuos deguonį) ir pan.

Išlaikyti pasitikėjimą Dievo meile ir gerumu

Gestapininkų ir prižiūrėtojų teroras, baimė, spūstis ir dvokas, gyvenimas antisanitarinėmis sąlygomis, prasti drabužiai, menkas apavas, darbas lyjant ar spiginant speigui, nuolatinis muštras, be abejo, alino kunigo K. Daukanto, kaip ir kitų kalinių, nervus bei kūno jėgas. Apie 1942 m. Koncentracijos lageryje fiziškai išsekusio kun. K. Daukanto siela apie 1942 m. paliko tą „pragarą žemėje“.
Reikia manyti, kad Osvencime (Aušvice) įkalintas buvo ne tik kunigas K. Daukantas. Skirtingų tautybių kunigų-kalinių turėjo būti skaičiuojama ne šimtais, bet tūkstančiais. Pvz., Dachau lageryje 3000 įvairių konfesijų dvasininkų buvo sukimšti trijuose ankštuose blokuose, vadintuose „Ilgaskvernių“ (Pfaffeblock) blokais, kurių viename kartais leista aukoti šv. Mišias. „Koplyčia skurdi: altorius sukaltas iš dėžių lentų, taurė padaryta iš skardos, tabernakulis – konservų skardinė. Mišias dažnai pertraukdavo nieko nepaisantys esesininkai. Dažnai kur nors lagerio aplinkoje būdavo aukojamos ir slaptos Mišios: kaliniai susispiesdavo apie gėlių lysvę arba šiltnamio kampe. Tik lenkų dvasininkams šv. Mišias aukoti buvo draudžiama. Draudžiama ir jose dalyvauti. Vokiečių kunigai-kaliniai dalį ostijos nunešdavo lenkų dvasininkams arba kitiems kaliniams, nors už tai grėsė gyvybės kaina“ (Adalbert Ludwig Balling CMM, „Kankinys iš meilės artimui. Tėvas Engelmar Unzeitig (1911– 1945)“, Šiaurės Lietuva, 2012, p. 14).
Kunigų gyvenimas lageryje tik nežinančiam galėjo atrodyti bent kiek humaniškas. Aukščiau cituotoje knygoje, be kitų, aprašytas toks epizodas: „Pilni kubilai sriubos ar arbatos buvo kaip geležiniai – apie 75 kg svorio. Du nusilpę kunigai, klykiant esesininkams, turėjo tempti katilą, kirčių smūgiais raginami bėgti per sniegą ir apledijusiais takais (ten pat, p. 15)
Tokiomis aplinkybėmis nelengva buvo išlaikyti pasitikėjimą Dievo meile ir gerumu. Tad nuovargio nukamuotiems kunigams malda ir atgaila buvo ne paskutinėje vietoje. Kai jau nebepajėgdavo, kai griūdavo iš nuovargio ir kūno silpnumo it klipatos, „žvelgdavo aukštyn į Tėvą“. Viršydami savo jėgas, kunigai „klausė savųjų vargšų išpažinties ir lagerio skurde juos guodė savo ramiu gerumu“ (ten pat, p. 24).

Meilės misionierius

Kunigas Kostas Daukantas buvo meilės misionierius, meilės kitos tautybės, kito tikėjimo žmogui misionierius. Jis – meilės žmogui, patekusiam į bėdą, kankinys. Reikia pripažinti, kad paaukoti savo gyvenimą ir gyvastį už kitą asmenį – tai heroizmas. Gal kun. K. Daukantas ne sykį kartojo šv. Pauliaus žodžius: ‚Aš džiaugiuos savo kentėjimais“. Gal prašė Dievą, kad Jis trauktų žmones prie savęs, kad jie rastų tikros laimės prasmę Jame.
Devinto dešimtmečio pradžioje kunigo artimiesiems iš Osvencimo atsiųsta urna su simboliniais pelenais. Urna palaidota Gadūnavo (Telšių r.) kapinėse.
Kun. K. Daukanto byla saugoma Kauno arkivyskupijos kurijoje. Kauno IX forto muziejuje išliko dokumentinė fotonuotrauka.
2000 m. gegužės 7 d. Romoje, prie Koliziejaus, popiežius Jonas Paulius II vadovavo ekumeninėms pamaldoms, kuriomis paminėtas XX a. tikėjimo liudytojų atminimas. Pamaldomis siekta pagerbti visus įvairių konfesijų XX a. tikėjimo kankinius, neapsiribojant sąrašuose išvardintais asmenimis. Vatikano sudarytame sąraše – daugiau kaip 12 tūkst. krikščionių.

Kun. Kosto Daukanto fiktyviai išduotos metrikos Aleksandro Kvedaro vardu fragmentas

Fotonuotraukos

Kunigas kankinys Kostas (Konstantinas) Daukantas Osvencimo lageryje 1941 m. IX forto muziejus. DFMGEK-1928
„XXI amžius“ 2011 m. birželio 23 d. Nr. 48 (1928)

http://xxiamzius.lt/numeriai/2011/06/23/atmi_01.html

1- Kank.kun. Kostas Daukantas_ 1941

2- Kank.kun. Kostas Daukantas_ 1941

3- Kank.kun. Kostas Daukantas_ 1941

Vaclovas Dambrauskas
Kank.kan. V.Dambrauskas
Kunigas Vaclovas Dambrauskas gimė Svirbučių dvare 1878 m. spalio 10 d. turtingų valstiečių Onos ir Antano Dambrauskų šeimoje. Mokėsi Šiauliuose. Kunigų seminariją baigė ir buvo įšventintas kunigu 1910 m. birželio 20 dieną.
Paskirtas į Naujamiesčio parapiją (dab. Panevėžio rajone) vikaro ir tikybos mokytojo pareigoms Naujamiesčio dviklasėje pradinėje mokykloje ir tos pačios parapijos Nauradų kaime veikusioje liaudies mokykloje. Kita kunigavimo vieta – Gudžiūnai, o nuo 1922 m. lapkričio jis – Labūnavos klebonas. Kunigas V. Dambrauskas nuo 1925 metų buvo Kuršėnų klebonas. Jo iniciatyva ir rūpesčiu 1927–1933 metais Kuršėnuose pastatyta Romos Katalikų bažnyčia, tituluota Šv. Jono Krikštytojo vardu – ji stovi iki šiol.
Statant bažnyčią energingas Kuršėnų klebonas tapo pačia ryškiausia figūra miesto gyvenime: aktyviai dalyvavo švietimo ir kultūrinėje veikloje, savo veikla tarsi simbolizuodamas ir bažnyčios padėtį, ir įtaką to meto visuomenėje. Ši veikla ir tapo viena pagrindinių jo mirties priežasčių.
Kunigui V. Dambrauskui 1934 m. už pasišventusią tarnystę parapijai buvo suteiktas garbės kanauninko titulas. 1936 m. jis – jau parpchi consultores synodales. 1938 m. jis – parochus inamovibilis, tai yra nekeliamas iš šios parapijos klebonas. 1934-aisiais tokį titulą turėjo tik 18 Telšių vyskupijos klebonų.
1941 metų birželio 14 dienos trėmimai klebono nepalietė. Vokiečių aviacija Kuršėnus bombardavo jau pirmą karo dieną. Miestelyje ir apylinkėse susiorganizavo sukilėlių būrys (apie 70 prastai ginkluotų vyrų). Žmonės traukėsi iš Kuršėnų į apylinkės kaimus. Kun. V. Dambrauskas pasiliko miestelyje vykdyti savo pareigų, nors savo pagalbininkams ir vikarams leido pasitraukti. Aukojo šv. Mišias, laidojo žuvusiuosius. Artėjant vokiečių kariuomenei, parsidavėlių sovietams aktyvistai nusprendė trauktis iš Kuršėnų birželio 25-osios vakare. Prieš tai jiems buvo kilęs įtarimas, kad kan. klebonas V. Dambrauskas organizuoja sukilėlių būrį ir yra jų vadas, kad net varpų skambinimai šv. Mišioms atrodė įtartini. Birželio 25 d. 18 val. kan. V. Dambrauskui išėjus iš bažnyčios, šventoriuje jį ir bažnyčios patarnautoją K. Pieškų suėmė vietos milicininkai ir raudonarmiečiai, nuvarė į Kuršėnų dvare įkurtą sovietinių aktyvistų būstinę. Čia susirinko kompartijos sekretorius, 4 milicininkai, keli vietiniai bolševikai ir trys raudonarmiečiai karininkai. Klebonas buvo perduotas kariškių žiniai, tardomas. Po kratos iš klebonijos buvo atvaryta klebono šeimininkė ir tuo metu ten buvę žmonės.
Seniai parsidavėlių sovietams laukta proga klebonui likviduoti dabar susiklostė jų naudai. Po tardymo, kurio metu iš kanauninko buvo visaip tyčiojamasi, paskelbtas mirties nuosprendis ir jis su kitais suimtaisiais išvarytas į Kuršėnų dvaro parką.
Čia suimtuosius sustatė aikštelėje, o kanauninką ir ūkininką-bažnyčios patarnautoją nuo jų pavedė apie 50 m. prie bombos išmuštos duobės. Pirmu šūviu taikyta į prie duobės stovinčio kan. V. Dambrausko koją. Po to abu mirčiai pasmerktuosius bolševikai ir milicininkai ėmė kankinti: durtuvu ar peiliu subadė krūtinę, išbadė akis, nukirto rankų pirštus, kūną daužė šautuvų buožėmis… Kanauninkas V. Dambrauskas nužudytas todėl, kad „kilo įtarimas“.
Nukankintuosius užkasė bombos išmuštoje duobėje. Kitus suimtuosius paleido sakydami, kad nesą įsitikinę jų kaltumu. Po šios egzekucijos žudikai susėdo į vežimus ir nuvažiavo Latvijos pusėn.
Birželio 29 dieną žmonės bombos išraustoje duobėje aptiko klebono kan. Vaclovo Dambrausko ir ūkininko iš Vozbūčių kaimo Kuršėnų valsčiaus K. Pieškaus kūnus.
Kanauninką 1941 metų birželio 30 dieną visas miestelis laidojo savo kleboną Kuršėnų bažnyčios šventoriuje.
Jubiliejiniais 2000 m. į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) buvo įrašyta ir 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina patvirtinę ištikimybę Evangelijai. XX a. Šiame sąraše yra ir Kuršėnų klebono kanauninko Vaclovo Dambrausko pavardė.
„Kaip nutinka, kad taip brutaliai nužudomi tokie romūs, nekalti ir beginkliai žmonės? Tai didžioji blogio mįslė, dėl kurio sužiaurėja žmogaus širdis. (…) Manau, kad žvelgiant tikėjimo akimis galima šiame siaube pastebėti trumpalaikį neapykantos ir konfliktų sukurto blogio dominavimą virš Dievo karalystės, taikos, teisingumo ir meilės viešpatavimo“, – sako Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Angelo Amato.
(Parengta pagal Jono Kiriliausko straipsnius)
Kanauninkas tarp procesijos vaiku

Kursenu baznycios statyba

Kursenu baznycios statytojas

Nukankintas kanauninkas

Benediktas Andruška
Kank.t. B. Andruska SJ
Benediktas Andruška (1884 m. kovo 30 d. Vilkaičiuose, Plungės raj. – 1951 m. vasario 6 d. Verchneuralske, Čeliabinsko sr., mirė kankinio mirtimi komunistų lageryje) – jėzuitas, kunigas, įvairiais būdais bandęs kelti žmonių religinį sąmoningumą, Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrėjas, Kunigų seminarijos profesorius, religinis rašytojas, giesmių kūrėjas, vertėjas, mokėjęs lotynų, lenkų, vokiečių, rusų, prancūzų ir anglų kalbas.
Tėvas Benediktas Andriuška gimė ūkininkų šeimoje. Baigė Lieplaukės rusišką pradinę mokyklą, o 1901 m. – Palangos progimnaziją. Baigęs Kauno kunigų seminariją, slapta nuo tėvų perėjo Rusijos – Austrijos sieną ir 1903 03 01 d. įstojo į Alicijos jėzuitų naujokyną Staraviezs mieste. Pabaigęs naujokyną ir padaręs pirmuosius įžadus, studijavo senąsias kalbas, vadovavo klierikų chorui. Nawy Sačs mieste netoli Čekoslovakijos 1908 m. rudenį pradėjo studijuoti filosofiją. Nuo 1911 m. trejus metus mokytojavo Jėzuitų gimnazijoje Chyrow mieste, prižiūrėjo ligonius. Iki 1913 m. dėstė rusų kalbą ir liturginį giedojimą Chirovo (Austrija) didžiojoje jėzuitų gimnazijoje. 1913–1917 m. studijavo teologiją Lione, Prancūzijos Jėzuitų teologate. 1915 m. įšventintas į kunigus. Iki 1918 m. Kenterbūryje mokėsi asketizmo. 1919 m. atvyko į Londoną, specializavosi filosofijoje, ruošė religinę literatūrą lietuvių kalba. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Metus Kauno kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, fiziką, liturginį giedojimą. Išvyko į Belgiją, kur Antverpene, Aukštosios komercijos mokyklos internate dirbo auklėtoju, dėstė rusų kalbą.
Gavęs iš jėzuitų Generolo įpareigojimą atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1923 m. gegužį t. Andruška grįžo į Lietuvą. 1926 m. arkivyskupo Skvirecko buvo paskirtas Maldos Apaštalavimo ir Kunigų sąjungos direktoriumi. Iki 1930 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė bažnyčios istoriją ir lotynų kalbą, redagavo „Žvaigždę“, parašė ar išvertė 34 knygas bei brošiūras.
1929 m. tėvai jėzuitai Pagryžuvyje atidarė naujokyną. Trečio vienuolyno steigimo uždavinys buvo pavestas Tėvui Andruškai. Nuo 1930 m. dirbo Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi, rado namus vienuolynui. 1935 m. pradėjo statyti bažnyčią. 1936 m. tapo viceprovincijolu.
Atėjus rusams, t. B. Andruška pasitraukė į Kaišiadorių vyskupiją. Užėmus Lietuvą vokiečiams, persikėlė į Pagryžuvį ir dėstė filosofiją jėzuitams klierikams. Nuo 1944 m. vėl Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios rektorius. Karui baigiantis, pasitraukė į Varlaukį Tauragės apskrityje. Čia 1949 m. vasario 21 d. buvo suimtas, Lukiškių kalėjime tardytas nuo 1949 m. vasario 24 iki balandžio 18 dienos. Tardymai, vykdyti kelis kartus per savaitę, tęsdavosi kartais net 5–6 valandas.
Kaltinamoji išvada paskelbta 1949 m. balandžio 20 d. Vilniuje:
„Andruška Benediktas
1) vienas iš žymiausių katalikų dvasiškuos veikėjų,
2) 1923 m. sukūrė reakcingą Jėzuitų ordiną Lietuvoje ir jam vadovavo iki 1941 m.,
3) autorius daugelio antitarybinių knygų,
4) nuo 1916 m. vedė aktyvią sąmoningą agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią,
5) intensyviai kurdamas Lietuvoje įvairias masines katalikiškas organizacijas, atitraukė liaudį nuo revoliucinės kovos,
6) išspausdino 1903–1930 metų 577 puslapių dienoraštį,
7) parašė šmeižikiškus prisiminimus apie tarybinių organų veiklą Lietuvoje 1940–1941 m., juos padaugino ir išplatino tarp kunigų ir jėzuitų,
8) 1925 m. parašė brošiūrą „Jėzuitai, kas jie ir ko jie nori“, kurioje šmeižiami lietuvių ir rusų atstovai, kovoję prieš reakcingą jėzuitų politiką,
9) 1938 m. žurnale „Katalikybė ir gyvenimas“ atspausdinta jo kalba, pasakyta Kauno klierikams Popiežiaus karūnavimo metinių iškilmėse, kurioje šmeižė Komunistų partijos vadą,
10) nuo 1944 m. iki 1948 m. bažnyčioje auklėjo jaunimą religine ir tautine dvasia, sistemingai sakė antitarybinius pamokslus, vedė religines pamokas, mėnesines religines konferencijas, kurios atitraukdavo jaunimą nuo komunistinio auklėjimo,
11) slėpė antitarybinę literatūrą.“
Kaip ypač pavojingas reakcingo Jėzuito ordino Lietuvoje įkūrėjas ir jo vadovas, nuo 1916 m. iki arešto vedęs aktyvią agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią, Ypatingojo pasitarimo 1949 05 25 d. nutarimu B. Andruška įkalintas griežto režimo kalėjime 10 metų, bausmę atliekant Verchne Uralsko kalėjime. Skyrė tokią griežtą bausmę, neatsižvelgdami, kad patys nustatė, jog B. Andruška serga akių katarakta ir netinkamas fiziniam darbui.
„Prisipažįstu, kovojau prieš bedievišką bolševizmą spaudoje, susirinkimuose, asmeniškuose pokalbiuose su tikinčiaisiais, pamokose. Kovojau, nes esu kunigas… Visa mano kova su bolševizmu ir jo konkrečius vadovus turėjo tikslą apginti Katalikų tikėjimą, saugoti jį nuo sugriovimo, kviečiau kitus į kovą su bolševizmu. Prisipažįstu – ir jaunimą auklėjau tautine, religine dvasia.“ Šitaip Vilniuje saugumo požemiuose bylą vedusiam kapitonui Glycinui kalbėjo t. Benediktas Andruška SJ.
Laiškuose iš kalėjimo guosdavosi: „dirbti nebegaliu, bet kentėti galiu” arba „meldžiuosi, kad ko nepapiktinčiau.“ Visus ramindavo, nuliūdusius guosdavo, neleisdavo verkti. Gavęs siuntinį, juo dalydavosi su visais. Jei pats negaudavo, nenuliūsdavo. Pasakodavo įvairius linksmus nutikimus, anekdotus. Jo kojos buvo žaizdotos, bet kantriai kentėjo, nesiskundė.
Mirties priežastis – širdies infarktas. Kur T. Benediktas palaidotas, duomenų nėra.
2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje buvo iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų ir kunigas Benediktas Andruška.